fbpx
Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Žemės ūkio gamybos metodai

Atlikdamas 2010 m. visuotinį žemės ūkio surašymą Lietuvos statistikos departamentas pirmą kartą rinko duomenis apie žemės ūkio gamybos metodus. Duomenis pateikė ūkininkų ir šeimos ūkiai bei žemės ūkio bendrovės ir įmonės (toliau – ūkiai). Ūkiai nurodė, kokie žemės dirbimo metodai yra taikomi, kaip apsaugomas dirvožemis žiemą, kaip laikomi galvijai, kiaulės, vištos dedeklės, ar ūkiuose laikomi gyvuliai ganomi, kokia dalis žemės ūkio naudmenų tręšiama organinėmis trąšomis, ar naudojami mėšlo ir srutų kauptuvai, ar drėkinami žemės ūkio augalai.

Išankstiniais surašymo duomenimis, ūkiai, turintys daugiau nei vieną hektarą naudojamų žemės ūkio naudmenų, įdirba 76 procentus visos ariamos žemės. Likę 24 procentai ariamos žemės paskutinį kartą nuėmus derlių iki sėjos neįdirbami. Dažniausiai neįdirbami tie plotai, kuriuose auginamos daugiametės žolės, braškės, aromatiniai, medicininiai augalai. Nustatyta, kad labiausiai Lietuvoje paplitęs įprastinis žemės dirbimas (gilus arimas plūgu) – tokiu būdu įdirbama daugiau kaip 68 proc. ariamos žemės. Ne toks populiarus yra tausojamasis žemės dirbimo metodas (7 proc.) ir tiesioginė sėja (apie 1 proc.).

Surašymas parodė, kad didžiausia ariamos žemės dalis (daugiau kaip 39 proc.) rudenį suariama ir žiemai paliekama neapsėta. Įprasti žieminiai pasėliai sudaro beveik trečdalį visos ariamos žemės. Tik nedidelėje dalyje (apie 6 proc.) ariamos žemės žiemos laikotarpiu paliekamos augalų liekanos (ražienos), dar mažesnėje (apie 1 proc.) – sėjami antsėliai arba tarpiniai pasėliai.

Buvo nustatyta, kad Lietuvoje 75 procentai ūkių, turinčių ariamos žemės, taiko sėjomainą.

Išankstiniais surašymo duomenimis, Lietuvoje yra 92 tūkst. ūkių (daugiau kaip 90 proc. visų ūkių, laikančių galvijus, avis, ožkas, arklius), bent keletą mėnesių per metus gyvulius ganančių lauke. Gyvuliams ganyti naudojamos pievos, ganyklos ar daugiametės žolės sudaro 529,8 tūkst. ha, arba 46 procentus visų turimų pievų, ganyklų ar daugiamečių žolių ploto. Vidutinė gyvulių ganymo laiko trukmė – 5,8 mėnesių per metus.

Dauguma ūkių (beveik 83 proc.) galvijus laiko tvartuose, kuriuose nėra specialių įrenginių mėšlui ir srutoms šalinti. Tokiuose tvartuose yra įrengta 386,6 tūkst. vietų. Tačiau specializuoti galvijininkystės ūkiai dažniausiai naudoja sistemas su mėšlo ir srutų šalinimu. Šių ūkių tvartuose įrengta 468 tūkst. vietų, tai sudaro 55 procentus visų vietų galvijams laikyti.

Surašymo vertinimais, ant dalinių grotelių grindų kiaules laiko 3,4 tūkst. ūkių. Tokiose kiaulidėse įrengta 536 tūkst. vietų. Apie 112 tūkst. vietų įrengta kiaulidėse, kuriose kiaulės laikomos ant ištisinių grotelių grindų. Tai yra mažiausiai populiari laikymo sistema Lietuvoje, kurią naudoja 1,1 tūkst. ūkių. Didžioji dalis ūkių (daugiau kaip 60 proc.) kiaules laiko tvartuose be grotelių grindų ar kraiko, tačiau tokiomis sąlygomis laikomų kiaulių vietų skaičius sudaro tik 23 procentus visų vietų kiaulėms laikyti.

Nustatyta, kad bateriniuose narvuose vištas dedekles laiko daugiausia dideli paukštynai. Tokių Lietuvoje yra vos 175, tačiau juose įrengta net 2934 tūkst. vietų, arba 61 procentas visų paukščiams laikyti skirtų vietų. Mažiausiai – 829 tūkst. vietų – turi tie ūkiai, kurie laiko vištas ant kraiko. Daugiausia ūkių – 55 tūkst. (beveik 70 proc.) – nurodė, kad laiko vištas kitokiose sistemose negu išvardytos ir turi įrengę 1042 tūkst. vietų.

Surašymas parodė, kad Lietuvoje yra 128,3 tūkst. ūkių (64 proc. visų ūkių), laikančių ūkinius gyvūnus (galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius vištas, triušius). Nustatyta, kad 100,6 tūkst., arba daugiau kaip 78 procentai, šių ūkių neparduoda ar kitaip neišveža mėšlo iš ūkio, dauguma jų (apie 73 proc.) ūkyje pagaminamą mėšlą ir srutas naudoja tręšimui. Daugiau kaip 7 procentai ūkių, turinčių ūkinių gyvūnų, parduoda ar kitaip išveža iš ūkio mažiau kaip pusę pagaminamo mėšlo kiekio, apie 14 procentų ūkių – daugiau kaip pusę.

Negalutiniais duomenimis, šalyje 120 ūkių (neįskaitant šiltnamių turėtojų) 2010 metais drėkino 1,5 tūkst. hektarų žemės ūkio augalų, kurie sudarė apie 0,07 procento ariamos žemės. Drėkinimo sistemos nepopuliarios, kadangi brangu jas įrengti ir ši investicija nelabai atsiperka, be to, daugelyje regionų yra optimalus drėgnumas. Labiausiai paplitę yra paviršinis ir lašelinis drėkinimo metodai. Dažniausiai drėkinimui imamas paviršinis ūkio vanduo (tvenkiniai arba užtvankos) – šį šaltinį naudoja daugiau nei 50 procentų žemės ūkio augalus drėkinančių ūkių.

 

Šiaulių.info

 

(Visited 39 times, 1 visits today)