Pasenę atrodysim kietai!

Nuo senovės indėnų iki greitojo reagavimo būrio, nuo pakvaišusių menininkų iki rimtuolių verslininkų, nuo kalėjimo iki postmodernistinės kultūros… Tatuiruotės niekada nebuvo svetimas dalykas, nors požiūris į šį reiškinį keitėsi sulig

kiekviena karta. Plačiau apie kūno piešinius kalbamės su Šiaulių miesto tatuiruočių meistrais Roku, Aivaru, Dariumi, Simona ir Domantu.

Prieš tai – keli specifiniai terminai:

Cover’is – senos tatuiruotės padengimas, paslėpimas nauja.

Rankovė – visiškai ištatuiruota ranka nuo peties iki riešo.

Oldschool – primityvios, paprastos, nespalvotos tatuiruotės.

Newschool – spalvotos tatuiruotės, gražinamos tonais, šešėliais, neįprasta kompozicija. Dabar visa tai plečiasi iki visiškai nematytų dalykų, tad termino newschool griežtai apibrėžti negalima.

– Kaip jums pasireiškė pirmieji tatuiruočių „viruso“ požymiai?

Darius: Pradėti daryti tatuiruotes sugalvojau spontaniškai. Pats neturėjau nė vienos, bet kai pradėjau daryti kitiems, po truputį apsipratau su šiuo reikalu. Iš karto vadinama „liga“ nesusirgau, pradėjęs galvojau, kad apsieisiu be tatuiruočių. Tik po to, susipažinęs, įsigilinęs, užsimaniau ir pats. Iki tol man tai buvo meninė išraiška, savęs ieškojimas, realizavimas.

Simona: Dariau, pripažink, meistras be tatuiruotės gana keistai atrodo… Nors kartais ir batsiuvių be batų pasitaiko! (juokiasi – red. past.) Man pačiai tatuiruotės patiko jau nuo vaikystės, jos man buvo žiauriai gražu. O kai matydavau

muzikiniuose klipuose, filmuose – tiesiog seilės tįsdavo. Tik viskas prasidėjo nuo auskarų. Pirmąjį įsivėriau į liežuvį būdama penkiolikos, o pirmąją tatuiruotę pasidariau šešiolikos, visiškai spontaniškai, besėdint prie kavos puodelio su vienu tatuiruočių meistru. Pirma, antra, trečia… Taip ir įsisukau.

Domantas: Man viskas buvo labai panašiai kaip Dariui. Susidomėjau dar neturėdamas nė vienos tatuiruotės. Darius man padarė pirmąją. Tada išvažiavau į Daniją ir savomis jėgomis skyniausi takelį link savo hobio. Dirbu dar tik metus, tad ir mano istorija nėra ilga, bet jau seniai svajojau save realizuoti kurioje nors meno srityje, nuo mažens

daug piešiau. O šiuo darbu esu labai patenkintas.

Rokas: Viskas prasidėjo dar kai aš truputį „grojinėjau“ ir tais laikais tatuiruotės nebuvo taip populiaru kaip dabar. Buvo tam tikra egzotika. Kartą atėjęs į vieną tatuiruočių studiją iš visų vaizdų, kvapų, garsų visumos supratau, kad tai mano ateitis.

Aivaras: Aš pirmiausia pasidariau tatuiruotę pats sau ir galvojau, kad jos užteks. Tačiau po jos atsirado antra, trečia ir tada jau žinai… Kasdien gimsta vis naujų minčių, idėjų. Ir išsitatuiravęs abi rankoves ir pilvą, pabuvęs toje aplinkoje ganėtinai ilgą laiką, supratau, kad man labai patiktų dirbti tokį darbą. Įsigijau mašinėlių, pasibandžiau pats,

su draugais ir atėjau į studiją parodyt, ką moku ir pasakyti, kad noriu būti tatuiruočių meistras.

– Girdėjau, kad tau tėvai mokyklos baigimo proga nupirko automobilį, o tu jį pardavei ir pasidarei rankoves. Iš kur tokia mintis?

Aivaras: Taip, taip… Net nežinau, gal čia likimas… (juokiasi – red. past.). Tiesiog nebūčiau pardavęs, nebūčiau išsitatuiravęs, dabar čia nešnekėtume. Taip turėjo būt. Aš esu tokia asmenybė, kuri gali kartais padaryti tai, ko niekas nesitiki…

– Kokia yra aplinkinių reakcija į jūsų pomėgį?

Aivaras: Iš pradžių buvo labai nekokia. Būdavo įvairių problemų: galvojo, kas man atsitiko, gal į kokią nors sektą įstojau, ar mane kas nors verčia taip daryti. Nes iki tol buvau labai paprastas žmogelis, pilka asmenybė. O dabar, po tiek laiko, jau priprato, tačiau sulig kiekviena nauja tatuiruote vis sulaukiu priekaištų (tik dabar tatuiruotės jau ant veido ir galvos!).

Simona: Bet va, padarei mamai ir tėčiui po tatuiruotę…

Aivaras: Kai suprato, kad aš mėgaujuosi tuo ir galiu iš savo pomėgio užsidirbti ir pragyventi, džiaugiasi dėl manęs.

Darius: Mano šeima jau seniai žinojo, kad savo gyvenimą norėjau sieti su menu, bet į tai žiūrėjo labai skeptiškai. Tačiau ledai pajudėjo kai įstojau į universitetą, kai pradėjau daryti tatuiruotes. Tėvai pamatė, kad man tai sekasi ir patinka. Tad jei buvo man gerai, mano šeimai irgi turėjo būt gerai. Tik iki šiol nuolat girdžiu: „neprisibadyk per daug… lia lia lia…“.

Simona: Čia jau yra esminis skirtumas tarp mūsų ir mūsų tėvų kartos. Iškyla vadinamas savisaugos klausimas dėl įvairiausių dalykų: „plaukus kirpk, bet ne per daug“, „dažykis, bet ne per ryškiai“ ir panašiai, kad tik nešokiruotum aplinkinių, nebūtum dėmesio ir apkalbų centre.

Aivaras: Man dažnai sako, kad neprisigerčiau per daug (juokiasi – red. past.)!

Domantas: Žmonėms trūksta žinių ir supratimo, laisvumo nuo kitų žmonių nuomonių. O kai esi susipažinęs, pasisukiojęs toje virtuvėje, jau gali formuoti savo objektyvią nuomonę. Man pačiam tėvai galvos neglostė, kai visu tuo pradėjau užsiiminėti, tačiau dabar ir tėvukas nori pasidaryti tatuiruotę, ir apskritai džiaugiasi, kad atradau savo

kelią, kad esu užsidegęs. O į aplinkinius žmones aš tiesiog nekreipiu dėmesio, tiesiog darau taip, kad man atrodytų gražu.

– Kokia buvo jūsų pirmoji tatuiruotė: kodėl pasidarėte, kas tai buvo?

Darius: Man pirmąją padarė Rokas, tai tokia ir buvo ta pirmoji…

Simona: Tu dar prieš tai pirmąją turėjai!

Darius: Visai pamiršau! Pirmoji iš tikro buvo savadarbė, man buvo maždaug keturiolika metų. Kieme pasidarėm savadarbę mašinėlę ir visi badėmės… (juokiasi – red. past.). O kai pradėjau užsiimti rimčiau, ją perdariau užpiešdamas naują piešinį. Tada dar buvo vaikiški žaidimai, nesusimąsčiau apie jokią kultūrą, meną, tiesiog buvo

naujas dalykas, kurį visi norėjo išbandyti.

Simona: Kita vertus tokios tatuiruotės meistrui yra istorija, ir jų specialiai netušuoja ir neperpiešia. Tai tiesiog geri prisiminimai iš tų „pabandymų laikų“. Štai čia (rodo į savo riešą, išmargintą vyšniomis – red. past.)

yra želinis žalias tušinukas, čia raudonas, o čia juodas „Pelican“ rašalas. O ir mašinėlė pasidaryta buvo iš barzdaskutės!

Domantas: Man viskas buvo atvirkščiai. Darius man padarė pirmąją tikrą, menišką tatuiruotę. Niekada nieko nebandžiau namų sąlygomis ar savadarbiais įrankiais. O po to jau persimečiau prie nesąmonių (juokiasi – red.

past.). Mokiausi daryti tatuiruotes ant savo kojų ir tų piešinių aš visai nenoriu šalinti ar uždengti. Kiekvieną rytą atsikėlęs aš į juos pažiūriu, pasijuokiu ir einu praustis! Kito kelio ir nėra – arba tatuiruoji save, arba tavo bandymų medžiaga tampa draugų oda. Aivaras prieš darydamas savo pirmam klientui tatuiruotę pirmiausia pasidarė tokią pačią sau ant kojos, o paskui užsidėjo „Levino juostelę“ (užsitušavo kliento piešinį)!

Rokas: Pirmąją pasidariau pats sau. Man tada buvo keturiolika metų. Adata ir mokykliniu tušu pasidariau tokį įdomų nieką. Dar ir dabar ji matosi (rodo į mažą panką ant kojos – red. past.) – jau tada buvo rock n‘ roll galvoje!

Aivaras: Pasidariau sau pačią pirmąją žvaigždę tik tam, kad išbandyčiau. Dabar neatrodo labai estetiškai. Bet aš jos niekada netaisysiu ir neliesiu, nes ji man visada primena tai, nuo ko aš pradėjau. O pirmasis mano „klientas“ buvo mano pusbrolis. Tada aš pats dar neturėjau nė vieno piešinio ant savo kūno. Baliavojom labai stipriai ir po visų

švenčių dar „šiltas“ mano pusbrolis sako: „padaryk man tatuiruotę“! Iš pradžių nesutikau, nes nežinojau, kaip kas yra daroma, bet vis dėlto tam buvo lemta įvykti. Tiesa, vėliau viską cover’inom.

– Ar dažnai ateina klientai, norintys paslėpti senas tatuiruotes, randus, kitus kūno defektus?

Simona: Nedažnai, bet būna. Turbūt daugiausia merginos ar moterys slepia randus, pavyzdžiui, po cezario pjūvio, apendicito operacijos, nudegimų.

Darius: Tatuiravau vieną moterį, kuri darėsi krūtų mažinimo operaciją ir liko randai aplink spenelius. Atėjo labai kompleksuodama dėl savo išvaizdos, nesijautė seksuali, o išėjo švytinti ir patenkinta!

– Ar pastebite kokias nors tatuiruočių madas?

Aivaras: Sezoninių madų pastebėti neteko, gal mada greičiau vyrauja tarp tam tikrų žmonių grupių. Tarkime, neformalai dažnai mėgsta spalvotas tatuiruotes, oldschool‘ą, newschool‘ą. Rimtesni žmonės, verslininkai darosi paprastesnes, ornamentiškas tatuiruotes: baidyklės, ragai, nagai, velniai…

Simona: Dažnai būna, kad žmonės nori kopijuoti pasaulio žvaigždes. Pamato, kad kokiam nors žinomam žmogui tai tinka ir nusprendžia tai pritaikyti sau. Vieni dažniausių prašymų – „Rihanna žvaigždutės“, „D. Beckham angelas ir debesys“, „The Rock polinezietiška tatuiruotė“. Iš karto matosi žmogaus meninis išprusimas. Čia nėra šitaip (rodo į ženklą ant spintelės – red. past.): „This is not Burger King…“, čia nėra ta įstaiga, kur klientas visada teisus.

– Kaip reaguojate į tokius pasakymus: „pagalvok, ką apie tave sakys kiti“, „kaip atrodysi senatvėje“? Ką į tai atsakote?

Aivaras: Kietai! Jeigu sulauksim senatvės su tokiu gyvenimo būdu, tai atrodysim kietai. Aš pats,

pamatęs vyresnio amžiaus žmogų išsitatuiravusį savo kūną, prieinu ir pakalbinu, pasakau, kad jis

kietai atrodo.

Rokas: Protingi žmonės nesidaro tatuiruočių, tai yra visai kitokie žmonės, keistai susipykę su pasauliu. Nėra normalių žmonių, kurie darosi tatuiruotes, ir tie nenormalūs žmonės eina į metalo koncertus, rūko, kas papuola, geria, kas papuola, gyvena laisvą gyvenimą. O tai ne visiems patinka.

Simona: Man atrodo, tokia neigiama nuomonė susiformavo Lietuvos priespaudos laikais, kada žmonės būdami kalėjime, įvairiuose grupuotėse, prisidarydavo dažniausiai neigiamos simbolikos tatuiruočių, o po išsivadavimo tie piešiniai jiems pradėjo labai trukdyti gyventi.

Apskritai tokį klausimą gali užduoti tik tas, kas neturi tatuiruotės…

Domantas: Gerai pagalvojus, jei jau taip nuolat galvoji, kaip atrodysi prieš kitus, kaip atrodysi pasenęs, tai gali grįžęs namo sunaikint visas nuotraukas, kad neliktų jokių praeities prisiminimų. Kitiems kūno piešiniai yra gyvenimo istorija.

Aivaras: Tatuiruotės iš tavęs niekas neatims ir tai yra labai geras jausmas!

Simona: Lygiai taip pat žmogaus galima klausti, ką jis galvoja apie savo senatvę, kai yra daromos besaikės plastinės operacijos, permanentiniai makiažai… „The only difference between tattooed people and untattooed people is that tattooed people don‘t give a fuck that others don‘t have tattoos“.

– Patarimas norintiems ar planuojantiems pasidaryti tatuiruotę.

Simona: Pagrindinis patarimas – net jei nežinai, ko nori, visada pirmiausia kreipkis į specialistą.

Domantas: Yra labai daug žmonių, kurie net nežino, ką galima padaryti ir ateina su itin primityviomis idėjomis. Tad

pirmiausia reikia viską gerai apgalvoti.

Darius: Pati pirmoji tatuiruotė turi būti subrandinta, jei tai daroma ne dėl mados.

Rokas: Reikia išgryninti mintį, prisirinkti patinkančių pavyzdžių. Niekada nereikia bijoti būti atviram sau, kiekviena mintis yra vykusi, jei ji yra tavo. Nusprendei išsitatuiruoti kokį kvailą žvirblį – ir varyk!

– Kas jums yra Šiauliai?

Domantas: Namai.

Darius: Žinoma, namai. Nors ir dažnai išvažiuojam į visokius užsienius, bet iš Šiaulių nesinori visiškai dingti.

Simona: Perspektyvos kitur yra žymiai didesnės. Tačiau nė vienas neskuba iš čia trauktis.

Domantas: UAB „Šiaulių tvarsčiai“! (juokiasi –red. past.). Norisi bet kokiu atveju grįžti.

Simona: Čia yra susiformavusi tam tikra socialinė-kultūrinė bendruomenė, tatuiruočių bendruomenė. Ir tai yra labai smagu! Dabar žmonės čia atvažiuoja iš kitų miestų, kitų šalių.

Aivaras: Visada gali išvažiuoti ir vėliau sugrįžti, nes…

Domantas: … iš čia išvažiavai!

Aivaras: Nes čia yra tikri bajeriai, tikras juokas iki ašarų!

Rokas: Šiauliuose gerai, čia nėra per daug kultūros, tačiau nėra per daug ir tokios „nekultūros“. Šiauliai galėtų būti laisvesnis miestas menui. Reikia atgaivinti meniškus parkus, leisti menininkams piešti ant miesto sienų, neteplioti, o padaryti gerą produktą!

– Ačiū už įdomų pokalbį!

Benas Jankauskas

www.atrask.org

Pašnekovų asmeninio archyvo nuotraukos