Atsiųskite naujieną! 
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai sulaukia įvairių telefoninių skambučių. Tarp jų – ir skambučių apie ketinimą nusižudyti. Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos proga pareigūnai Arūnas Valčiukas ir Dainius Valaitis dalijasi savo patirtimi, bendraujant su potencialiais savižudžiais. Juos kalbino Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologas Arūnas Norkus.
Ar dažnai sulaukiate skambučių apie mėginimą nusižudyti?
Arūnas. Na, ne kiekvieną pamainą, bet pasitaiko.
Dainius. Paskambina ir praneša, kad nušoks nuo senojo viaduko, tada į įvykio vietą siunčiami patruliai. Dažnai ir medikai paskambina, kad važiuoja pas savižudį.
Kokiais atvejais dažniausiai pranešama apie ketinimą žudytis? Gal yra kokia tendencija?
Dainius. Dieną neskambina, dažniausiai vakare, naktį.
Arūnas. Yra tendencijų. Mes visada jaučiame, kada yra išmokamos pašalpos, pensijos, jaučiame mėnulio pilnatį. Būna visko, bet pastebėjau, kad dažniausiai skambina išgėrę asmenys, vyrai dažniau, negu moterys. Moterys gal tylesnės, ne tokios drąsios, nekelia visko į viešumą. Jei jau nusprendė, dažniau ir padaro. Vyrai problemas linkę prisiminti išgėrę. Tada jautresni pasidaro.
Kokie žmonės skambina?
Dainius. Išgėrę, susipykę su drauge, po alkoholio dozės. Dažniausiai jauni, vidutinio amžiaus, netgi, sakyčiau, labiau jauni. Senyvo amžiaus žmonės neskambinta. Dažniausia priežastis – susipykau su drauge. Nemanau, kad žmogus, skambinantis pagalbos, ryžtųsi savižudybei. Jei jis tam rimtai ryžtųsi, tai ir padarytų be jokio skambučio. O tas, kuris skambina, jam dažniausiai reikia pagalbos, kad jis išvengtų savižudybės. Atsimenu atvejį, kai patruliai nuo viaduko turėklų nutraukė telefonu su budėtoju apie savižudybę bekalbantį žmogų.
Arūnas. Dažnai tokie žmonės būna pikti. Visko prisiklausai, bet stengiesi nereaguoti, kalbi, bendrauji, bandai išklausti priežastį, kodėl nusprendė žudytis, kodėl nebenori gyventi. Svarbiausia tokiais atvejais yra užmegzti kontaktą. Jei jau matai, kad skambinantysis linkęs kalbėti, tai ir kalbini. Po kelių minučių pajauti, kad tonas švelnėja, pyktis mažėja, tada jau pradedi atkalbinėti, kad neverta žudytis, bandai rasti kokią nors priežastį, dėl kurios verta gyventi, kad ir pačią mažiausią. Kalbiesi ir jauti, ar reikia siųsti patrulius į vietą, ar nereikia. Būna, kad prakalbi ir penkiolika, ir dvidešimt minučių, ir dar daugiau.
Dainius. Aš tai nepastebiu to pykčio. Toks skambutis yra ieškojimas pagalbos. Piktumo jis tikrai nereiškia.
Arūnas. Dažniausiai būna, kad, kai žmogus gauna išsikalbėti, nurimsta, jo pyktis nuslūgsta, ir jis pažada nesižudyti. Jei to padaryti nepavyksta, siunčiame į vietą patrulius, greitąją pagalbą.
Dainius. Būna neramu, kol viskas neišsisprendžia. Mane stebina keista praktika: žmogus savižudybės tikslu prigėrė vaistų, medikai jį nuvežė į ligoninę, išplovė skrandį ir, jeigu nėra jokio apsinuodijimo, paleido… gydytis ambulatoriškai. Mano manymu, tokiems žmonėms reikėtų vietoje teikti psichologinę pagalbą, nes, jei jau žmogus nusprendė kažką pasidaryti, tai jis ir padarys.
Ar per jūsų praktiką yra buvę, kad skambino, jog aš nusižudysiu, ir paskui sužinote, kad taip ir padarė?
Dainius. Ne. Nepamenu tokio atvejo.
Arūnas. Man dar nėra pasitaikę, kad po tokio skambučio vėliau sužinočiau, jog vis tik žmogus nusižudė. Kiek žinau, kai kuriems kolegoms teko su tuo susidurti, atėjo į kitą pamainą, žiūri – įrašas apie savižudybę. Labai pergyvena tada.
Kaip jaučiatės po tokio skambučio?
Dainius. Kai pokalbis baigiasi pašnekovo perdavimu medikams, ateina palengvėjimas – jautiesi žmogui padėjęs.
Arūnas. Na, bandai pasidaryti kelių minučių pertraukėlę. Vėl iš naujo viską permąstai, ką kalbėjai, kaip kalbėjai, kaip tas žmogus reagavo, ką jis sakė. Negali taip iš karto atsijungti nuo išgyventos situacijos. Nors tuoj pat pasipila kiti skambučiai ir ilgai galvoti nebūna kada.
Ar sunku kalbėti su savižudžiu? Kokių savybių reikia?
Dainius. Ramybės, susivaldymo. Tu turi tiesiog dirbti darbą, bet nesusisieti emociškai su žmogum ir jo problemom, kitaip sunku būtų dirbti.
Arūnas. Svarbiausia, manau, yra kantrybė. Negali emociškai įsijungti į tą kontaktą. Jei šaukia ar užgaulioja, svarbu nepradėti atsakinėti tuo pačiu. Turi nereaguoti, būti tarsi šiek tiek iš šono, tada gali mąstyti, vertinti situaciją, spręsti, ką turi daryti. Visada iki galo pasitikriname, kaip baigėsi atvejis, pavyzdžiui, ar buvo atvažiavus greitoji, ar žmogus nuvežtas į ligoninę ir pan. Pergyveni dėl to žmogaus. Kas jis bebūtų, juk pirmiausia jis yra žmogus.
Kaip jums atrodo, dėl kokių priežasčių žmonės skambina ir praneša, kad nori nusižudyti?
Arūnas. Manau, kad nori dėmesio. Gal žmogus vienas gyvena, gal su kuo nors susipyko, gal taip kas gyvenime nesiseka, gal ką pagąsdinti nori. Skambina, sakyčiau, tokie netikri savižudžiai. Tie tikrieji, jei nusprendė, tai ir padaro, niekam neskambindami ir niekam nesakydami.
Dainius. Pasitaiko ir kuriozų: nuskubėjo patruliai pas vieną tokį paskambinusį savižudį, o pasirodo – jam viskas gerai: „Dabar man viskas OK, man praėjo, aš su drauge buvau apsipykęs, dabar susitaikėm, gyvensiu toliau ir džiaugsiuos gyvenimu“.
Psichologo komentaras. Psichologai skiria keturias savižudžių grupes: tikruosius, impulsyvius (nusižudančius spontaniškai), gąsdintojus (kurie grasinimą nusižudyti naudoja kaip įrankį saviems tikslams pasiekti) ir parasuicidinius (kurie nesiekia nusižudyti, bet linkę susižaloti, taip norėdami išvengti emocinės kančios). Bet kuriuo atveju kiekvieną skambutį reikėtų vertinti labai rimtai: gali būti, kad tai yra paskutinis žmogaus pagalbos šauksmas. Suicidinės krizės atveju žmogus negali racionaliai mąstyti, vyrauja atsiribojimas nuo realybės ir agresyvumas: reikšdamas pyktį žmogus tarsi provokuoja, renka įrodymus, kad visi blogi, pasaulis blogas, todėl neverta jame būti. Tačiau bet kokiu atveju skambutis rodo, jog nepaisant galimos didžiulės psichinės kančios, kažkuri asmenybės dalis dar nori gyventi. Besižudantieji ne nori mirties, bet trokšta nutraukti esamą gyvenimo situaciją. Todėl ir skambinama: pasąmonėje toks žmogus nori būti perkalbėtas, išgelbėtas. Tuo pačiu tai yra ir paskutinis pasitikrinimas: va, visi blogi, jei ir policija manęs nesupras, reiškia, tikrai man nėra dėl ko gyventi. Toks žmogus gali kaltinti atsiliepusįjį, kad jis nieko nepadės, kad nesupras, nes neturi tokių problemų, kad aplamai nieko nesupranta apie gyvenimą ir pan. Jo kančia jam atrodo vienintelė, unikali ir šiuo metu pati svarbiausia.
Bet jeigu tik asmuo pajaučia, kad rūpi bent vienam žmogui – suicidiškumas iš karto sumažėja. Todėl pirmas ir pats svarbiausias pokalbio tikslas – pasitelkiant visą kantrybę ir vidinį stiprumą, nenutraukti pokalbio, maksimaliai ilgai išlaikyti kontaktą. Suicidinės krizės netrunka ilgai, o bekalbant pyktis sumažėja, tarsi nugaruoja, žmogus pradeda kiek blaiviau mąstyti, kontaktas su juo gerėja. Pats tinkamiausias būdas šiuo atveju – leisti žmogui iškrauti pyktį, netgi ant savęs, nepriimant to asmeniškai. Visada, kai kyla noras pykčiu reaguoti į pyktį, pravartu prisiminti: skambinantysis pyksta ne ant tavęs, nes tavęs jis nepažįsta. Jei būtų atsiliepęs kitas, pyktis būtų buvęs nukreiptas į jį.
Kitas labai svarbus dalykas bendraujant su ketinančiu nusižudyti asmeniu – nemenkinti priežasties, dėl kurios jis nori žudytis. Mums ji gali atrodyti menka, juokinga, nereikšminga, tačiau paskambinusiajam tuo metu ji yra pati didžiausia, pati svarbiausia, tik jis vienas žino, kaip jam yra blogai. Svarbu tokioje situacijoje ieškoti, dėl ko paskambinusiajam vis tik dar verta gyventi – bent valandą, bent dieną ar savaitę. Tai gali būti pati menkiausia smulkmena, svarbu, kad ji suteiktų viltį.
Ir pabaigai: gali būti atvejų, kai niekas nepadės, kai nutrūks skambutis ar nepasiseks išgelbėti žmogaus gyvybės. Nereikia dėl to kaltinti savęs. Mūsų indėlis į žmogaus sprendimą visada būna labai mažas, lyginant su to žmogaus viso gyvenimo svoriu. O už savo gyvenimą atsakingas tik pats žmogus.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacija
Šiaulių.info
